Šią vasarą Labdaros ir paramos fondas „Už ateitį“ skyrė paramą Grėtei Mickevičiūtei dalyvauti YFU organizacijos organizuojamoje mokinių mainų programoje Vokietijoje. Šiame straipsnyje rasite Grėtės Mickevičiūtės įspūdžius apie pirmąjį jos mėnesį Vokietijos Erlangen mieste.
Grėtės Mičkevičiūtės įspūdžiai
Liepos 31 dieną palikau savo namus ir gimtąją šalį – Lietuvą. Tuomet nežinojau, kaip klostysis mano naujasis gyvenimas naujoje aplinkoje, tada tegalėjau įsivaizduoti. O štai dabar – visai kita situacija. Jau daugiau kaip mėnesį praleidusi Vokietijoje, pradedu gyventi „vokišką“ gyvenimą. Tiesa, dar nėra tikrosios rutinos, kadangi aš vis dar tebesidžiaugiu “vasaros“ atostogomis. Vis dėlto, kaip ir visi mainų moksleiviai, aš pagaliau sulaukiu tų dienų, kai gyvenu visai taip, kaip Lietuvoje. Bet vis dėlto aš norėčiau pasidalinti keletu dalykų, kurie galbūt labiausiai man įsiminė per šį mėnesį. Žinoma, daugiausiai tai skirtumai, kuriuos pajuntu tik gyvendama kitoje šalyje.
Kai trys kalbos tampa viena kalba
Vieną dieną tikrai gali nustebti, kai suvoki, kad dabar tu kalbi trijų kalbų „miksu“. Savo host – mamai atsakai lietuvių kalba, o su lietuviška šeima kalbi angliškai arba vokiškai. Kasdien smegenys pateikia vis didesnę staigmeną. Nepaisant sapnų, sapnuojamų kitomis kalbomis, kartais aš visiškai susipainioju kokia kalba kalbu. Taigi kalbų pasaulyje tampa lengva pasimesti.
Vokiečiai „pamišę“ dėl gamtos apsaugos
Ne, ne tik mano šeima yra „pamišusi“, visa Vokietija rūšiuoja viską, ką tik galima. Tikrai keista, kai kiekvienas butelys yra saugomas it tikras lobis, kiekvieno padoraus namo sode galima rasti mažiausiai keturis skirtingus konteinerius, kas antras namo stogas puikuojasi saulės kolektoriais, o vanduo yra saugomas net ir tada, kai jo nestinga.
Vokietija – mažų miestelių tvirtovė
Sunku net patikėti, kad tokia galinga valstybė, kaip Vokietija, savo kalnuose slepia tūkstančius mažų miestelių, kurie net parduotuvės neturi. Šios vietos yra itin tylios ir ramios, tačiau niekas neatsisakytų praleisti keletą dienų nuostabaus kraštovaizdžio ir tylos apsuptyje. Vokietijoje itin populiaru vaikščioti į kalnus ir taip pat važinėti dviračiais. Beje, dviračius šioje šalyje gali sutikti beveik taip pat dažnai kaip ir automobilius. Prie kiekvienos parduotuvės ar namo gausu „dviračių stočių“.
Alus, kaip antras vanduo
Na, vokiečiai tikrai nepasižymi girtuokliavimu, tačiau alus čia labai populiaru. Kiekvienas miestelis turi savos gamybos alų ir alų čia galima gerti nuo labai ankstyvaus amžiaus.
Punktualumas, discipliniškumas ir tiesumas: trys pagrindinės vokiečių savybės
Jei pas mus Lietuvoje, tiksliau Vilniuje, autobusai mėgsta keisti grafikus kelis kartus per dieną, Vokietijoje autobusas atvyks tiksliai nurodytu laiku. Su viena drauge porą savaičių darėme eksperimentą. Mes stebėjome, kada autobusai atvyks į mums reikiamą stotelę ir padarėme išvadas, kad nė vienas nenukrypo nuo nurodyto laiko daugiau nei dvi minutes. Ką gi, punktualumas – vertybė.
„Taip reiškia taip, ne reiškia ne“ – taip sakė mano pirmoji mokytoja Vokietijoje. Tai kartais tikrai pravarti savybė, pati pastebėjau, kad daug lengviau išspręsti bendras problemas, išvengti nesusipratimų.
Vokiečiai save kontroliuoja. Nepaprasta pagarba taisykėms mane tikrai sužavėjo. Galbūt tai ir lėmė, kad valstybė sugebėjo tiek daug pasiekti. Ypač tai taikytina vaikams ir paaugliams – daugelis nepilnamečių turi daugiau laisvių nei kur kitur, tačiau iš jų tikimasi griežtai laikytis taisyklių ir jas gerbti.
Tokie mano pastebėjimai per pirmą mėnesį Vokietijoje. Tačiau manęs laukia dar visi metai, todėl manau, kad žinios vis labiau plėsis ir aš vis labiau įsiliesiu į „vokišką“ gyvenimą. Grėtė
